Stovyklos įrengimas

Šiame straipsnyje norėtume pasidalinti keliais patarimais ir gudrybėmis, taip pat pateikti būtiniausią informaciją apie bivako statybą.

Kas yra bivakas?

Bivakas – tai prieglobstis, apsaugantis žmones ir įrangą nuo nepalankių oro sąlygų. Žodis „bivakas“ kilęs išprancūzų kalbos žodžio„bivouac“, kuris reiškia „naktinė stovykla“ arba „lauko stovykla“.

Terminas „bivouac“ dažniausiai vartojamas apibūdinti iš karinių brezentų pastatytą konstrukciją. Tačiau jis paprastai reiškia bet kokią stovyklą – tiek lauke, tiek trobelėse, tiek palapinėse.

Reikalavimai stovyklavietei

Kad būtų galima gyventi ir ilsėtis bivake, jis turi atitikti keturias sąlygas:

Apsauga nuo gamtos stichijų. Stovyklavietė turi turėti stogą ir sienas. Šiam tikslui tinka palapinės, akmenys, sniegas ir miškas.
Apsauga nuo šalto ir drėgno grunto. Tam dažniausiai naudojamas šienas, šiaudai, krūmai, šakos arba slidės.
Šiluma viduje: žvakės, žibalinės ar benzininės lempos, improvizuotos krosnelės ir karšti akmenys suteikia reikiamą šilumą. Šildant bivaką būkite atsargūs!
Geros, lygios miego vietos.

Norint įsirengti lauko stovyklą, reikia žinoti

Sausas, nejudrus oras prastai perduoda šilumą.
Šaltas oras yra sunkus ir nusileidžia, o šiltas oras yra lengvesnis ir kyla į viršų.
Drėgmė skatina šilumos praradimą. Todėl prieš įsikniaubiant į miegmaišį reikia nusirengti visus šlapius ar drėgnus drabužius.
Mažiausiai 30 cm storio sniegas yra geras izoliatorius. Ten, kur pro sniegą prasiskverbia šviesa, prasiskverbia ir šaltis.

Aplinkos veiksniai, darantys įtaką nakvynei lauke

Bivake šaltas oras ant žemės suformuoja „šalto oro sankaupą“. Pakeldami miego vietą (šiaudus, kilimėlius, antklodes), jūsų kūnas atsiduria virš šios šalto oro sankaupos.

Vėjas ir audros pagreitina šilumos praradimą. Natūralią apsaugą nuo vėjo suteikia: miškai, rieduliai, uolų įtrūkiai, uolų užtvaros, nuolaužų laukai ir nuo vėjo apsaugoti šlaitai. Reikėtų kuo labiau vengti: kalnų perėjų, tarpeklių, keterų ir vėjui atvirų šlaitų. Pasirinkus tinkamą vietą, įrengiant bivaką taip pat apsaugoma nuo šalčio.

Šaltas oras teka į slėnių dugną, o jo sraute paskui save traukia šiltas oro mases. Taip slėnių dugnuose susidaro šaltos zonos. Šlaitai yra mažiau pažeidžiami šalčio ir šerkšno. Šilčiausia zona paprastai yra virš šlaito vidurio. Ši zona taip pat yra mažiau pažeidžiama keteros vėjų.

Žemė praranda sukauptą šilumą spinduliuodama. Kuo mažiau kliūčių spinduliavimui, tuo labiau atvėsta žemė.

Stovyklavietė turi būti apsaugota nuo lavinų ir akmenų griuvimo. Nuo to gerai apsaugo išsikišusios uolos ir urvai, taip pat tankaus miško, augančio šlaito apačioje, apatinis kraštas.

Miškai, medžiai ir debesys sumažina šilumos nuostolius. Todėl atviras reljefas atvėsta greičiau nei apaugęs.

Krūmynai ir pievos su aukšta žole išlaiko drėgmę.
Ant nepralaidaus grunto lietaus vanduo ir tirpstantis sniegas nuteka ir susikaupia duobėse, įdubose ir skylėse. Todėl ten geriausia nestatyti stovyklos.