Ar man reikia – ar nereikia?

Aš nesu Bilis Grahamas ir man sunku užmegzti ryšį su žmonėmis...

Puikiai prisimenu, kaip būdamas 17-metis lankydavau jaunimo grupę. Tuo metu Advento laikotarpiu visada rengdavome išvykas į gamtą. Jaunimo programoje jos buvo vadinamos „evangelizacinėmis“. Tai reiškė, kad, ginkluoti gitaromis, važiuodavome į artimiausią didesnį žmonių susibūrimą, dainuodavome dainas ir vaidinome trumpą sceną. Pirmuosiuose renginiuose man tai kainavo nemažai pastangų. Vėliau viskas kažkaip tapo lengviau. O laikui bėgant tai prarado savo žavesį, todėl aš daugiau nebedalyvavau.

Po kelerių metų, kai baigiau Biblijos mokyklą ir pradėjau eiti savo pirmąsias pamokslininko pareigas, pats tapau jaunimo grupės vadovu. Grupėje buvo keletas vaikinų, kurie buvo tikri evangelizacijos „žvaigždės“. Vieną vakarą jie pasiūlė idėją, kad galėtume kaime atlikti apklausą, kodėl jie (apklaustieji) netiki Jėzumi.

1. Kaip reaguoti?
   
   
   
   Viena vertus, reikėtų išeiti į gatvę. Norėjau atvesti žmones prie Jėzaus (ir būti pavyzdžiu jaunuoliams). Kita vertus, aš nesu Bilis Grahamas ir man sunku prieiti prie žmonių. Išėjome dviese ar trise. Taigi įvyko tai, kas turėjo įvykti. Prie pirmųjų durų mane pasitiko mėsininkas. Aš uždaviau jam klausimus iš apklausos anketos. Vienas iš jų buvo: „Kodėl jūs netikite Jėzumi?“ Tada įvyko labai įdomus pokalbis, kurio metu jis neatsitraukė nuo savo, o aš – nuo savo pozicijos. Nepaisant jo neigiamo požiūrio į Jėzų, jis papasakojo stebėtinai daug apie savo gyvenimą, ką viską buvo patyręs, kodėl negalėjo tikėti ir kodėl krikščionys jam kėlė nervus. Palinkėjęs jam geros dienos, nuėjau į kitą adresą. Vėlyvam vakarui buvome suplanavę pasidalijimą ir maldos laiką jaunimo kambaryje. Buvo įdomu išgirsti, ką kiekvienas išgyveno. Man buvo labai svarbu savo žodžiais apmąstyti, kaip aš patyriau apklausą, kokį džiaugsmą, sielvartą ar baimę tuo metu jaučiau. Kitiems taip pat buvo gera išgirsti, kaip viskas susiklostė vienam pamokslininkui.
   
    
2. Įveikti barjerą
   
   
   
   Turėjau išspręsti dvi problemas. Pirma, turėjau leisti sau įsitraukti į šį nuotykį, nors iš prigimties esu santūrus (pirmiausia pats turėjau augti tikėjime, sutvarkyti santykius ir pan.). Antroji riba, kurią turėjau įveikti, buvo klausimas: ką reiškia „išeiti“?
   
   
   
   Mano ankstesnis supratimas apie tai buvo susijęs su „suplanuotomis misijomis“. Šiandien man tai apima platesnį spektrą, daugybę veidų. Šiandien „išėjimas“ man reiškia nebeprivatizuoti tikėjimo, o natūraliu ir įtikinamu (prie situacijos pritaikytu) būdu pasakoti savo artimiesiems arba savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia būti krikščioniu. Aš pereinu nuo vartojimo prie kūrybos požiūrio. Tačiau tuomet jau prie durų laukia kita mintis.
   
    
3. Kodėl aš sau tai darau?
   
   
   
   Redakcijos susirinkime klausėme savęs, kur yra sveika pusiausvyra tarp išėjimo į viešumą ir poilsio (kartais su gera sąžine nieko nedaryti). Kiekviena medalis turi dvi puses. Kai žiūrime į vieną pusę, kita lieka fone. Bet ji vis tiek ten yra. Dabar yra mąstymo kryptys, kurios labai stipriai pabrėžia poilsį dvasioje, Marijos buvimą prie Jėzaus kojų. Į tai jautriai reaguoja „Marta“ tipo žmonės: „O Viešpatie, pasakyk tiems krikščionims, kad aš vargstu dėl Tavęs, ir jie turėtų man šiek tiek padėti.“
   
   
   
   Sveika vidurinė pozicija yra Jėzus. Tačiau vos tik nukrypstame nuo vidurio, prasideda lyginimasis. Staiga kiti viską daro geriau, ir mes klausiame savęs: „Kodėl aš sau tai darau?“ Lyginimosi didžiausias trūkumas yra tas, kad tuo metu matome tik vieną medaliuko pusę.
   
    
4. Ko aš išmokau?
   
   
   
   Per pastaruosius savo krikščioniško gyvenimo metus atradau džiaugsmą Jėzuje. Kai išeinu į lauką, einu pas savo artimus, džiaugiuosi visais tais krikščionimis, kuriems reikia poilsio. Juk pailsėti reiškia melstis ir budėti už savo tikėjimo gyvenimą (ir kitų), kad nepatektume į pagundą. Kai turiu poilsio laikotarpį, tada meldžiuosi už krikščionis, kurie išeina į pasaulį.
   
   
   
   Išeiti galime moterų susitikimuose, namų grupėse, jaunimo būreliuose, „Ameisli“ ir pan. Išeiti nėra metodas, o gyvenimo būdas.
   
   
   
   Sveika pusiausvyra reiškia gyventi su Jėzumi. Jei tai darysime ten, kur turime savo gabumų, nepervertinsime savo jėgų. Priešingai: mes papildysime vieni kitus ir, kas svarbiausia, tapsime Žodžio vykdytojais (Jok. 1). Dažnai esmė yra ta, kad nežinome, ką sugebame, kur glūdi mūsų gabumai. Dažnai lyginame tai, ko neturime, su tuo, ką turi kiti. Tada Marija susiduria su Marta. Dėl to pusiausvyros taškas tampa ne Jėzus, o mes patys. Tada pusiausvyros taškas tampa ne klausymas ir veikimas, o mūsų pateisinimas, kodėl esame tokie ar kitokie. Kita pasekmė yra ta, kad mūsų aplinka pastebi, kaip mes elgiamės vieni su kitais. Ji praranda susidomėjimą susitikimu su Jėzumi. Todėl svarbu, kad mumyse būtų ir Marijos, ir Martos pusės. Mums reikalingos abi medaliuko pusės. Jėzus yra centras.
   
    
5. Pabaigoje dar štai kas...
   
   
   
   Iki šiol sukauptos patirtys su Jėzumi motyvuoja. Net jei kai kuriais momentais turėjau įveikti save. Žvelgdamas atgal turiu pasakyti: „Oho, aš padariau tai ar aną...“ ir mane užplūsta džiaugsmas. Tokias patirtis tada lengviau „parduoti“ liudijimuose. Galiu motyvuoti kitus, o ne daryti jiems spaudimą.
   
   
   
   Noriu patirti kažką su Dievu. Ir tai galiu padaryti tik tada, kai sąmoningai gyvenu abiem medalio pusėmis. Kaip tu patiri šias dvi puses?

• Turinys ir nuotrauka:žurnalas „Forum Kind“, 2/02 numeris, 5 ir 6 puslapiai. Aktyviai eiti link kitų reikalauja pastangų. Krikščionio gyvenime turėtų būti išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp ramybės ir evangelizacijos. © Autorinės teisės „www.forum-kind.ch“
• Autorius: Thomas Gasser